Susipažinkite ir papildykite vienas kitą. Skystai kvepiančio „Aqual™“ ir „Yuzu“ derinys sukuria citrusinių vaisių ir metalo gaivą. Švelni oda ir sultingas persikų bei kriaušių vaisiškumas yra žmogaus kūno metafora, persipynusi su jazminų žmogaus širdimi. Hibridinis, superžmogiškas kūnas, tarp natūralaus ir sintetinio, kurio gyvybinė jėga gimsta iš gintaro medienos galios ir chromo samanų mineralų.
Skystai kvepiančio „Aqual™“ ir „Yuzu“ derinys sukuria citrusinių vaisių ir metalo gaivą. Tai žmogaus kūno metafora, nes švelni oda ir sultingas persikų vaisiškumas persipina su heksilo acetatu, paslaingu biotechnologijų būdu sukurtu ingredientu, turinčiu žalios, tirpstančios kriaušės kvapą.
Brangi jazminų siela įkūnijama per sąlytį su „Mugane™“ – tyrimų molekule, kuri sustiprina gėlių gyvybingumą. Širdis tampa žmogiškesnė su maitinančiu aromatu, kuris atkartoja pieno ir odos kvapą.
Hibridinis, superžmogiškas kūnas, tarp natūralaus ir sintetinio, kurio gyvybinė jėga gimsta iš gintaro medienos galios ir chromo samanų mineralų. Dvilypumas, kurį sužadina kūniškas vinilo gvajakolo atspaudas, dubliuojantis gintaro ir gyvūninę biotechnologinę vanilės DNR.
„Tai blyškios mėnesienos naktis, 20-ojo amžiaus pabaigos naktis, kai senasis pasaulis baigėsi, o naujasis prasideda. Tai naktis, kai drebant ranka nuleidi šventąjį kryžių prie širdies, kad padėtų pereiti į tėvystę.
Taigi, kaip krucifiksą, tą naktį pasiimu „Hiperioną“ – Dan Simmons romaną. Tai meistriška mokslinės fantastikos saga, šlovinanti prancūzų jėzuitų kunigo Pierre'o Teilhardo de Chardin, kuris buvo 20-ojo amžiaus tyrinėtojas, paleontologas, teologas ir filosofas, begalinę legendą.
Ir aš skaičiau, ramus, iki aušros atspindžių, iki pirmųjų auksinių rytų spindulių. Skaičiau žmogaus ateitį, transhumanizmo šventę ir kokybinį mašinos sustiprinto žmogaus šuolį. Retai kada taip mylėjau knygą, retai kada taip mylėjau mąstytoją.
Tą naktį perskaičiau tai, ką žmogus manė matęs laiko kapuose.
Aš esu žodžių, tarnaujančių medžiagoms, mylėtojas, kai jie susijungia, kad mūsų butelių dugne sukurtų poeziją; todėl prieš kelerius metus vienam iš paskutiniųjų triumfuojančio 20-ojo amžiaus likučių užsiminiau apie Pierre'o Teilhardo de Chardin darbus ir paklausiau jo: „Taigi Teilhardas de Chardin, genialumo pirmtakas?“ Žvilgsnis, tyla ir atsakymas – keturi netikėti žodžiai, kuriuos sušnibždėjo mano tėvas: „Siela kiaute“.
Tai gimimo aktas, sukuriantis kvepalų dvasią. Visa kita – poezija, kuria reikia gyventi ant odos. Pierre'as Teilhardas de Chardin mirė 1955 m., tačiau jo dvasia ir toliau keliauja. Šis kvapas pratęsia ją per sąjungą su japonų menininku Shirow Masamune, kad pranoktų Žemės dvasią.
Sumaišydamas biotechnologijas ir natūralias medžiagas, šis kvapas tyliai švenčia ateities aušrą ir taip pat šnabžda apie ateinančią dieną, kai apvaizdos ar atsitiktinumo dėka žmonija susijungs ir bus organizuota. Dieną, kai visa sąmonė bus sušaukta infosferos, kad sukurtų aukštesnę būtybę ir pereitų iš inertiškos į gyvąją. Kai molekulės susijungs, kad sukurtų gyvybę, mes padarysime kokybinį šuolį, kuris taps transhumanizmo atskaitos ir atvykimo tašku.
Šie kvepalai yra ateitis. Jie atkeliauja pas mus iš 20-ojo amžiaus.
„Siela kiaute“ – tai kvepalai, kalbantys apie žmogaus fenomeną ir jo paradoksą, kvepalai, kuriuos galima nešioti ant savęs ad libitum, savo malonumui. Kvepalai kaip sklaida link kito, paverčiantys jus evoliucijos ašimi ir strėle; išties modernu!
Iš materijos gelmės pakilk.“
– Etienne'as de Swardtas