Pulti į saulę, išvaryti ją iš visatos, sukurti amžiną tamsą – koks pasipiktinimą keliantis pasiūlymas! Tačiau Donatienas Alfonsas Fransua, markizas de Sad, buvo pasipiktinimą keliantis žmogus.
Jis atliko daug vaidmenų: rašytojo, revoliucionieriaus, filosofo, libertino. Jis niekino socialines normas ir reikalavo nežabotos laisvės. Jis abejojo visomis prielaidomis apie meilę, grožį ir net smurtą, ignoravo tabu. Jis norėjo pulti į saulę ir padegti pasaulį, išlaisvinti mus iš išankstinių nuostatų, sugriauti kliūtis, kurios trukdo mums priimti savo pačių troškimus. Mes jį suprantame, nes ir patys stengiamės daryti tą patį. Štai kodėl „Etat Libre d’Orange“ pasirinko pagerbti žmogų, kuris šlovino kraštutinumus. Pakvietėme markizą de Sad prisijungti prie mūsų pasipiktinimą keliančių kvepalų šeimos. Jis su malonumu sutiko... ir galbūt su trupučiu skausmo.
„Etat Libre d’Orange“ ir markizas de Sad. Tai santuoka, sudaryta danguje arba, galbūt, pragare. Kad ir kaip būtų, ji veikia. Kartu mes pradedame puolimą prieš saulę.
Skaitant Sadą rizikuojama – žmogus staiga priverstas pažvelgti į save, atsiskleisti. Tai nuostabi rizika, jei norite pasinerti į žmonijos širdį ir kūną. Nes Sadas išlaisvina.
Jis skatina mus įsivaizduoti ir trokšti to, kas yra gerokai toliau nuo ribų, kurios riboja mūsų požiūrį.
„Kiek kartų, mielasis Dieve, aš nenorėjau pulti į saulę, išplėšti ją iš dangaus, sukurti visuotinę tamsą ar panaudoti tą žvaigždę pasauliui padegti!“.
Kaip kvepalų kūrėjas galėjau praplėsti savo akiratį, įsivaizduoti tai, kas yra už mano ribų? Labai asmeniškas klausimas. Cistas! Vienas iš mano paradoksų. Viena iš mano pilkųjų zonų.
Aš visada bėgau nuo cisto, jo vengiau arba slėpiau po storais vanilės ir ambros sluoksniais, kad tik nuo jo pabėgčiau. Štai kodėl aš priverčiau save susidurti su radikalia formule: cistas atviras ir visose savo būseniose.
Mano brangusis markize: už tavo saules, už mūsų ugnikalnius!
– Kventinas Bišas, parfumeris